Pirmas sakinys

Filosofas Arvydas Šliogeris savo knygą „Būtis ir pasaulis“ skyrė Dzūkijos pievų Žiogeliui. Aptardami tokią dedikaciją, skaitytojai kalbėjo apie poetiškumą ir autoriaus ištikimybę gamtai. Tačiau iš tiesų Žiogeliu jis vadino savo žmoną Zitą, knygų restauratorę, su kuria kartu gyveno penkiasdešimt metų. Apie dviejų žmonių ryšį, keliones po Dzūkiją ir bendrą pomėgį – fotografiją – „Pirmame sakinyje“ k...

Jau trisdešimt metų virš Lietuvos literatūros kybo sunkus lietaus debesis, atplaukęs iš Jurgio Kunčino romano „Tūla“. Trisdešimt metų tai, ko gero, stipriausia meilės istorija, parašyta lietuviškai. Nuolat skaitoma, neužmirštama, kiekvienos skaitytojų kartos atrandama iš naujo. Ne vieną romaną, apsakymų ir eilėraščių rinkinį išleidęs Jurgis Kunčinas šiuo romanu tapo vienu svabiausių ne tik XX amži...

Rašytoja Birutė Jonuškaitė neseniai antrai kadencijai buvo perrinkta Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininke. Tai tapo akstinu jos paklausti, kodėl menininkė ryžtasi imtis darbo, kuris, be kūrybinių iniciatyvų, reikalauja domėtis nekilnojamu turtu, mokesčiais, teise ir panašiais su literatūra menkai susijusiais klausimais. O atsispirdami nuo to, diskutavome apie Rašytojų sąjungos prasmę šių dienų vi...

Be keliasdešimties prozos knygų Akvilė Melkūnaitė iš prancūzų kalbos yra išvertusi ir daugiau kaip trisdešimt dramos kūrinių – jos dėka skirtinguose Lietuvos teatruose suskambo ir šiuolaikinės prancūzų pjesės. Tačiau scenoje, kaip įprasta, atsiduria ne visi vertėjų darbai, tad su A. Melkūnaite nusprendėme pasikalbėti ir apie pjeses, kurių ji ėmėsi pernelyg negalvodama apie pastatymus – pjeses kaip...

Lietuvoje nuolat paniurnama apie mūsų literatūros lygį, originalumą, įdomumą, tarsi būtume kamuojami literatūrinio komplekso. Vienas iš būdų, kaip nustatyti, ar šis kompleksas pagrįstas – įvertinti Lietuvos literatūrą kitų šalių ir kalbų kontekste: ar mūsų kūriniais domisi leidėjai ir agentai, kaip sekasi išverstoms knygoms, kokių vertinimų sulaukiama. O gal visa tai nėra taip svarbu, nes viską le...

Rašytojų ir kitų menininkų prisitaikymas sovietinės okupacijos metais tebekelia karštas diskusijas šiuolaikinėje Lietuvoje. Tačiau įmanoma klausti ir priešingai – ar buvo įmanoma neprisitaikyti? Ar sovietų Lietuvoje buvo susiformavusi neprisitaikymo ar su sovietinės sistemos reikalavimais nesitaikiusi kultūra, ar galime rasti rašytojų, menininkų, humanitarų, kurie nedarė kompromisų, ir kokią kainą...

Jo mama – vertėja Rytė Janauskaitė, tėvas – šviesaus atminimo redaktorius Bronys Savukynas, ir „Kultūros baruose“, ir šeimos namuose sutelkdavęs būrį šviesuomenės. Menininkų ir intelektualų idėjas, svarstymus apie kultūrą, taip pat ir antisovietinius anekdotus nuo vaikystės girdėdavo ir sūnus Aistis, gyvenime nenutolęs nuo kalbos ir jos gludinimo. „Pirmame sakinyje“ su Ignazio Aisčiu pasikalbėjome...

Lietuvoje kol kas neišleista nė viena grožinės literatūros knyga, pritaikyta žmonėms, turintiems intelekto negalią ar bet kokių skaitymo sunkumų. Tačiau ne už kalnų turėtų pasirodyti pirmoji – Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“. Kokiu metodu dirbama su literatūra, kad jos prasmė ir vertė nebūtų prarasta, tačiau siužetą, jausmų peripetijas ir istorinį kontekstą suprastų visi, norintys sk...

Kai būdama maža Sigutė Chlebinskaitė šokinėjo ant kaimynystėje gyvenusio poeto Antano A. Jonyno lovos, nežinojo, kad po daug metų juos vėl sujungs kaimynystės tema. Praėjusiais metais dailininkė S. Chlebinskaitė parengė ir išleido garsios Izraelio poetės, vertėjos ir dramaturgės Lea Goldberg parašytą poemą vaikams „Nuomojamas butas“. Knygelę apie kaimynus iš hebrajų kalbos vertė Nathanas Gitkindas...

„Kodėl vietoj penkių knygų – trys? Kodėl tarp dvylikos – ne pačios kūrybiškiausios? Kodėl čia nėra manęs?“ Įvairūs knygų rinkimai ir jų vertinimai dažnai sulaukia emocingų reakcijų rašančiųjų bendruomenėje, kūrybines diskusijas užbaigiančioje dviem argumentais: vieni nemoka rašyti, kiti – kritikuoti. Kaip priimame literatūros kritiką ir koks apskritai turėtų būti kritikos vaidmuo visų šių rinkimų...

Jei XX amžiaus pabaigoje būtų klausiama, koks geriausias šio šimtmečio lietuvių romanas, veikiausiai daug kas būtų minėjęs Broniaus Radzevičiaus egzistencinį išėjimo romaną „Priešaušrio vieškeliai“. XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje, atsakant į tą patį klausimą, šis kūrinys veikiausiai būtų įvardintas gerokai rečiau. Apie B. Radzevičių kalbame mažai, o anuomet kilęs susižavėjimas prislopo. Tačiau...

Žodynai paaiškina žodžių reikšmes. Žodynuose galima rasti žodžių, kurie neišverčiami į kitas kalbas. Žodynai padeda susikalbėti. Žodynai padalija žmogaus pasaulį – į skirtingas kalbas, reikšmes, kultūras ir gyvenimus. Žodynai gali tapti namais. Žodynai gali priminti, kad jau nebesi ta ar tas, kuo kadaise buvai. Žodynai padeda rašyti. Žodynai tampa romanų pavadinimais. Apie skirtingas žodynų reikšm...

Režisieriaus Krystiano Lupos pastatytas W. G. Sebaldo „Austerlicas“ Jaunimo teatro žiūrovus pirmiausia skatina mąstyti apie spektaklio pasakojimą, kuriame svarbiausias – ne siužetas, o žmogus ir jo patirtis. Kaip Holokausto trauma atsiveria W. G. Sebaldo romane ir kaip apie ją pasakoja K. Lupos spektaklis? „Pirmo sakinio“ pašnekovas – Valstybinio jaunimo teatro vadovas, teatrologas Audronis Liuga,...

1482 – skaičių kombinacija, kurią ne kartą rinkome, kad prisidėtume prie akcijos nupirkti Ukrainai radarų. Kviečiame dar kartą surinkti šį skaičių savo telefonu, o tada paklausyti laidos, kurioje kalbame apie skaičius literatūroje – visas įmanomas kombinacijas, jų pasirodymo formas, įsitraukima tarp žodžių ir jų užgožima, begalybės versijas poezijoje ir prozoje ir literatūrą kaip begalybę. Ved. Mi...

Kažin ar tarp tikrų Lietuvos skaitytojų atrastume bent vieną, kuris nebūtų skaitęs bent vienos šio laidos pašnekovo verstos knygos. Valdas V. Petrauskas į lietuvių kalbą išvertė tokius Vakarų kultūrai reikšmingus autorius kaip Miguelis de Cervantesas Saavedra, Émile Zola, Gabrielis García Márquezas, Margaret Atwood, Julio Cortázaras ir kiti. Trisdešimt metų gyvenantis Toronte vertėjas iš prancūzų,...

Ieva Rusteikaitė yra knygrišė ir knygų restauratorė, tačiau tai, kuo užsiima ir ką tyrinėja, ji vadina plačiau – daiktologija. Ji domisi daiktų medžiagiškumu, jų atsiradimu ir istorija. Anot Ievos, knyga daiktologijoje užima ypatingą vietą, ji yra daiktų daiktas. Su Ieva Rusteikaite kalbamės apie knygų įrišimo meistrystę, rankų darbo užrašines, „Siberiana books“ projektą ir kintantį žmonių santykį...

Poetai Jurgita Jasponytė ir Marius Burokas beveik dvidešimt metų kalbasi ir eilėraščiuose, ir namuose, kuriuose jiedu augina dvi dukras – Ugnę ir Jūrę Jotvilę. „Pirmame sakinyje“ – visi keturi šeimos nariai, su kuriais pasikalbėjome apie skaitymą, rašymą, dainavimą, grojimą ir gyvenimą kartu. Ved. Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta. Redijaus Anikanovo nuotr.

Apie angliškai rašiusią Kanados lietuvę Magdaleną Raškevičiūtę-Eggleston turbūt žinotume labai mažai, jei ne šios šalies archyvarų sprendimas išsaugoti jos vyro, žurnalisto Wilfrido Egglestono asmeninį archyvą, kur rasti ir Raškevičiūtės-Eggleston dokumentai. Į šį palikimą dėmesį atkreipusi Dalia Cidzikaitė parašė straipsnį, iš kurio dabar galime daugiau sužinoti apie šią Kanados autorę. Kuo mums...

„Už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje“ Rimvydui Stankevičiui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Dešimties poezijos knygų autorius – vienas nuosekliausių mūsų literatūroje. Iš knygos į knygą jis keliauja pasitikėdamas krikščionybės, mitologijos ir Lietuvos kultūros ženklais, o dabar labiau – pačia poezija. Apie R. Stankevičiaus kūrybą, kupiną metafizikos ir bandymų apčiuopti anapusy...

Šių metų pradžioje dviejų savo pašnekovų – rašytojos, iliustratorės, vertėjos Miglės Anušauskaitės ir istoriko, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktoriaus Antano Terlecko – klausėme, kokie jų skaitymo planai. Tuomet nė vienas nežinojome, kokie neramūs ir sunkūs mėnesiai mūsų laukia. Metų pabaigoje vėl pasikvietėme juos pasikalbėti ir paklausinėti, kiek jiems pavyko ar nepavyko išpildyti sk...

Marija ir Teklė Kavtaradzės – seserys, kurias pažįstame ir iš jų bendrų darbų kine. Būtent scenaristika yra režisierę Mariją ir dramaturgę Teklę sujungianti sritis. Ką reiškia kurti kartu su seserimi ir kaip skiriasi jų patirtys teatre, kine ir literatūroje? „Pirmame sakinyje“ – apie Teklės ir Marijos pasirinkimą skirtingomis ir vieningomis formomis pasakoti istorijas. Ved. Mindaugas Nastaravičius...

Aldona Vilutytė – aktorė, scenos kalbos ir vaidybos dėsytoja. Jos tėvas Mikalojus Vilutis – grafikas ir prozininkas. Juos abu sieja ne tik artimas ryšys, bet ir ištikimybė literatūrai. Mikalojus daug metų rašo kandžią ir ironišką eseistiką, Aldona – kalbos profesionalė, įgarsinanti filmus ir įvairių žanrų literatūrą. Ji taip pat ir tėvo parašytų tekstų skaitytoja, kaip pati sako – negailestinga, k...

„Rašyti gali tik ypatingą talentą turintys žmonės. Ne, rašyti gali visi“. Maždaug taip galėtume apibūdinti rašymo sampratos ir rašytojų statuso pokytį, prie kurio prisidėjo ir pastarąjį dešimtmetį populiarėjantys kūrybinio rašymo kursai. Kaip jie vyksta, kokie jų tikslai ir kodėl tiek daug žmonių nori rašyti? Apie kūrybinį rašymą kalbamės su dviem rašytojomis, kviečiančiomis į savo kursus – Akvile...

„Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“, – tokia pirma eilute prasideda eilėraštis, kurį kunigas Česlovas Kavaliauskas parašė, kai 1953 m. Norilsko lageriuose vyko kalinių sukilimas. Ten jis buvo kalinamas už religinę veiklą, antisovietinius pasisakymus ir patarnavimus partizanams. Grįžęs iš įkalinimo kunigas iš senosios graikų kalbos išvertė Naująjį Testamentą, daug kitų religinių ir pasaulietinių tekstų...

Distopijos žanro literatūros kūriniai, kurdami grėsmingus žmonijos ateities scenarijus, kritikuoja dabarties tikrovę ir perspėja mus apie gresiančius pavojus. Bet daugumos jų struktūra atrodo neišvengiamai labai panaši, o idėjų ratas – įdomus, bet ribotas, rašytojams ir rašytojoms neretai improvizuojant panašiomis temomis. Ar distopijos žanras neišsėmė savo galimybių? Apie tai kalbamės su dviem au...