Pirmas sakinys

Visiems gerai žinomas Maironio eilėraštis „Pavasaris“ atrodo aiškus ir skaidrus. Bet literatūrologė Aušra Jurgutienė, interpretuodama šį eilėraštį, jį susieja su klasta ir apgaule. Jos pasiūlytas dekonstrukcinis lietuvių literatūros klasikų kūrybos perskaitymo būdas tarsi griauna paprastumo ir akivaizdumo įspūdį ir kviečia pamatyti žinomus poetinius kūrinius kitaip. Su literatūrologe Aušra Jurguti...

Jie visi turbūt lipdomi iš kasdienybės detalių, iš mums gerai pažįstamų ar atsitiktinai sutiktų žmonių – iš jų savybių, gyvenimo būdo, judesių, mimikų. Iš jų troškimų, klaidų, rūpesčių, iš santykio su kitais – iš visko, kas esame mes patys. Kaip savo pjesių personažus, jų mąstymą ir kalbą atranda poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė? „Pirmas sakinys“ – iš Nacionalinio Kauno dramos teatro, kuriame...

Poetės ir vertėjos Zitos Mažeikaitės vienas eilėraštis baigiasi klausimu: „gal mane vis dar globoja/ anoji Šiaurės dvasia?“ Studijavusi germanistiką ir pradėjusi nuo vertimų iš vokiečių kalbos, ji vėliau ėmėsi vis daugiau versti iš švedų kalbos ir dabar jos dėka lietuviškai galime skaityti daugybę klasikinių ir šiuolaikinių Švedijos autorių. Tarp jų – ir du poetai, Werneris Aspenströmas ir Tomas T...

XX a. pabaigoje literatūrologė Rita Tūtlytė parašė knygą „Eilėraščio skaitymas“, kuri porai dešimtmečių tapo parankine knyga mokyklose mokantis, kaip interpretuoti, kaip atrakinti eilėraštį. Per tą laiką žodis „interpretacija“ mokyklose gerokai nutolo nuo R. Tūtlytės pasiūlyto jautraus ir subtilaus būdo, kaip skaityti eilėraštį, ir ėmė asocijuotis su dirbtinai iškaltomis klišėmis ir trafaretais. S...

Tautvydos Marcinkevičiūtės poezija – lyg be apsauginio skydo: joje savo ir kitų sutiktų žmonių gyvenimus poetė apmąsto, nebijodama kalbėti net apie sunkiausias akimirkas, jos žodžiais tariant, kai buvimas atrodo be išeities. Nuvykę į Kauną, su Tautvyda Marcinkevičiūte kalbėjomės apie jos pasaulį anapus poezijos, apie dirbtus darbus ir sutiktus ar jai įtaką dariusius žmones, nuo „Maximos“ kasininkė...

Istorikas Egidijus Aleksandravičius kol kas neparašė romano, o paaugliškus poezijos bandymus metė, tačiau daugelį jo tekstų galima skaityti kaip literatūrinius kūrinius. Istorija galbūt nesutampa su literatūra, bet be jos yra neįmanoma. Dar daugiau – tik būdama šalia literatūros istorija gali apsisaugoti nuo mokslo biurokratijos. Su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egidijumi Aleksandravi...

Ko iš mūsų tikisi kiti ir kokius lūkesčius su savo kūryba siejame mes patys, patiriantys ir sėkmės skonį, ir nesėkmės baimę? Iš kur randasi tas vidinis ir išorinis spaudimas? Galbūt tas lūkesčių horizontas – tik prieš mūsų pačių akis, – niekam kitam nematomas ir nesvarbus? Prisimindami prieš dešimtmetį išleistą populiarųjį romaną „Mano vardas – Marytė“, apie kūrybą ir lūkesčius „Pirmame sakinyje“...

Diskusijoms apie mokyklinę literatūros programą nerimstant, atrodo, kad susitarti dėl to, ką moksleiviai turėtų skaityti ir kaip apie kūrinius ir jų autorius vertėtų kalbėti, gali būti neįmanoma. O gal išeitis galėtų būti radikali reforma – iš pamatų keičianti ne literatūros sąrašus, bet principus, kaip yra mokoma ir kiek laisvės mokytojams ir moksleiviams suteikiama? Apie idėjas, kaip galėtų keis...

Kartais jos rašomas dialogas mūsų skaitomoje pjesėje ima blyškėti – iš personažo lūpų ji tarsi nutrina kalbą, bet paties tariančiojo nesunaikina. Kartais jos tekste visiškai nesvarbu, kas parašyta žodžiais – autorė taip ir siekia atkreipti mūsų dėmesį į susikalbėjimo neįmanomybę. „Pirmame sakinyje“ – rašytoja ir tarpdisciplininio meno kūrėja Paulina Eglė Pukytė, su kuria kalbamės apie tekstą kaip...

Jei Ričardo Šileikos paklaustumėte, kuo jis užsiima, galbūt jis įteiktų vizitinę kortelę, ant kurios parašyta: „Fasuotojas“, „Tupėtojas“ ar „Nuo/girdininkas“. Paprastai jis pristatomas kaip rašytojas ir fotografas. Bet meną ir gyvenimą jis suvokia kaip žaidimą, kuriame galima žaisti su bet kuo – su savąja tapatybe taip pat. Su Ričardu Šileika „Pirmame sakinyje“ kalbamės apie įvairias meno-žaidimo...

Literatūra yra neatsiejama seksualumo kultūros dalis. Per ją išreiškiamos fantazijos, apmąstomos patirtys, palaikomos ir griaunamos normos, pažįstama ir išsakoma tai, ko nedrįstama realiame gyvenime. O kiekviena skaitytoja ir skaitytojas, ko gero, turi savąją seksualumo skaitymo istoriją. Su rašytoja Egle Frank kalbamės apie tokias literatūrines istorijas - geismo, pažinimo, malonumo, nekaltybės i...

Rašytojos Jurgos Tumasonytės knygoje „Naujagimiai“ skirtingų novelių siužetai galiausiai susijungia į vientisą pasakojimą, kurio ašimi būtų galima pavadinti gimimą – ir žmogaus, ir jo istorijos. Autorė mus kviečia nusikelti į „pradžių pradžią“, ir, pasitelkdama mito logiką, atkeliauja iki pabaigos, kurioje prasideda nauja pradžia – užsimezga gyvybė. O kaip naują pradžią suvokiame kūryboje? Ar kiek...

Kuriant turbūt neįmanoma pasikliauti vien tikrove – į mūsų kūrybą įsilieja ir kiti realybės papildiniai. Kaip jie veikia pasakojime, kaip dera su tuo, kas apčiuopiama ir kokius babilonus sukuria mūsų atmintyje? „Pirmame sakinyje“ viešinti poetė ir dramaturgė Violeta Palčinskaitė – apie vaizduotę, sapnus, prisiminimus ir nuojautas. Apie tikrovę atrakinusį surūdijusį raktą iš sakinio. Gabijos Kavali...

Su dviem rašytojais ir dviem vasarotojais – Sauliumi ir Artūru – prisimename vaikystės ir paauglystės vasaras: ar jos prisiminimai pilni nuotykių, ar nuobodulio, ar draugysčių, ar vienatvės valandų, ar poilsio, ar pagalbinių darbų soduose ir daržuose, ar tarp pasakojimų apie ledus, limonadus, pokštus, ežerus, jūras, iškylas ir kaimus lieka vietos skaitytoms knygoms. Ar tų vasarų įspūdžiai nugulė k...

Jau beveik du šimtus metų pasauliniuose literatūros vandenyse plaukioja Hermano Melville‘io „Mobi Dikas“. Toks pat galingas, nepailstantis, laiko neįveikiamas. Jis sužavi šimtus tūkstančių skaitytojų, kurie nori jį ne sumedžioti, o suprasti jo daugiasluoksnį pasakojimą. Vienas iš tokių skaitytojų – poetas, antikvarininkas Edmondas Kelmickas, galintis kalbėti apie šį kūrinį valandų valandas, kaip p...

Niekas iki galo nežino, kas glūdi mūsų archyvuose. Net tai, kas guli oficialiose atminties institucijose, nėra visiškai peržiūrėta ir įdomūs nepublikuoti literatūros kūriniai gali slėptis po nieko nesakančiais aprašais. Štai Lietuvos literatūros ir meno archyvo vadovas Juozapas Blažiūnas dalinasi paskutiniųjų metų atradimais: iki šiol niekur viešai nerodyti, privačiame Juozo Budraičio archyve buvę...

Arvydas Belkevičius dvidešimt metų dirba skirtingus darbus, susijusius su Lietuvos rašytojų sąjunga ir jos leidykla. Anksčiau – ūkvedys, dabar – vairuotojas ir knygų išvežiotojas. Kartu su juo po renginius visoje Lietuvoje keliaujantys rašytojai mini subtilų Arvydo humoro jausmą, atsidavimą savam darbui ir mokėjimą kalbėtis tiek apie kelią, tiek apie literatūrą. „Pirmame sakinyje“ – pokalbis su Ar...

Per pustrečio šimto leidinių redagavusi Palmira Mikėnaitė savo pranešimą literatūros forume „Šiaurės vasara“ prieš daugiau kaip dešimtmetį pavadino „Trečia akis“. Tuomet ji pasakojo apie knygų redaktorės patirtį ir savo santykį su literatūra. Kas per šį dešimtmetį pasikeitė? Turbūt dar dažniau girdime leidėjų liūdesį, kad gerų redaktorių trūksta, o kūrėjų raštingumas menksta. Kaip visa tai mato ki...

Rašytoja Jurga Vilė turbūt dažniausiai kalbinta apie knygą „Sibiro haiku“ – kartu su dailininke Lina Itagaki sukurtą istoriją, visai šeimai pasakojančią apie tremtį. Vilniuje baigusi prancūzų filologiją, Paryžiuje ji studijavo vaizduojamuosius menus ir filmų archyvavimą – turbūt iš čia toks autorės dėmesys vaizdiniam pasakojimui, ieškančiam kuo natūralesnio santykio su kalba. „Pirmame sakinyje“ su...

Istorikes ir istorikus įsivaizduojame kaip žmones, kurių žvilgsniai nuolatos nukreipti į praeitį – į šaltinius, atsiminimus, istorines knygas. Tačiau Algirdas Jakubčionis nuo jaunų dienų buvo atkaklus fantastikos skaitytojas ir tokiu liko visą gyvenimą, net tapęs profesionaliu istoriku. Ar pomėgis skaityti literatūrą, piešiančią drąsiausius ateities scenarijus, padėjo istorikui atlikti praeities t...

Visus mokslo metus moksleiviai skaito tai, kas jiems privaloma – knygas iš literatūros programų. Ar atėjus vasarai ir trumpam nelikus privalomos literatūros sąrašo, moksleiviai skaito? Ar į keliones, paplūdimius ir stovyklas jie vežasi knygų? O gal vasara reiškia ir poilsį nuo literatūros? „Pirmame sakinyje“ trys moksleiviai – Mija, Augustinas ir Monika – pasakoja apie savo skaitymo ir neskaitymo...

Vilniaus periodinėje spaudoje Aleksandra Volfgangaitė debiutavo 1821 m. – sulaukusi šešiolikos metų. O būdama 21-erių ji kaip dovaną savo tėvui, Vilniaus universiteto profesoriui, garsiam farmakologui Jonui Friderikui Volfgangui iš prancūzų į lenkų kalbą išvertė šveicarų botaniko monografiją apie asiūklius. Apie neeilinių gabumų Lietuvos literatę, XIX a. pirmoje pusėje gyvenusią tarp Vilniaus, Dru...

Sėdint poetės Enrikos Striogaitės namų terasoje, prieš akis atsiveria Kaunas, gimtasis jos miestas. Čia ir susėdome pasikalbėti apie tai, kas atsiveria poetės kūryboje ir kasdienybėje – apie jos eilėraščių žmones ir apie sienas, kurias tie žmonės diena iš dainos glaisto. „Pirmo sakinio“ vasaros sezono pirmoje laidoje – Enrikos Striogaitės horizontas ir fone skambantis karilionas, nutilęs pačiu net...

Mistikas, absoliutus romantikas, neįmanomos meilės ieškotojas – lietuvių kilmės prancūzų poetas ir diplomatas Oskaras Milašius apibūdinamas skambiausiais epitetais, kurių kiekvienas turi savo ištakas ir prasmę jo biografijoje. Tačiau kaip ir koks šio kūrėjo gyvenimas atsiveria laiškuose, turbūt atviriausioje žmogaus pasakojimo formoje? Apie Oskaro Milašiaus laiškus „Pirmame sakinyje“ kalbamės su v...

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Pokalbiai su tėvu“ Vytautas V. Landsbergis kalbina Vytautą Landsbergį. Jie kalbasi apie Lietuvą ir jos visuomenę, atminį ir sapnus, gyvenimą ir mirtį. Šiuos pašnekovus esmingai sieja ir kūrybos tema – vaikystėje atradęs tėvo rašomus eilėraščius, sūnus sako pirmąkart susidūręs su poezijos paslaptimi, o tėvas šypsodamasis pasakoja ir apie kitus eilėraščius, rašytus so...