Ar žinai, kad

Viduramžiais karnavalas būdavo rengiamas paskutines dienas prieš gavėnią, mat po to nuo Pelenų dienos iki Velykų laukia 40 dienų rimties ir susilaikymo laikotarpis. O karnavalas būdavo skirtas linksmybėms, šokiams ir apsivalgymui.

„Deep fake“ verčiamas kaip „gilioji klastotė“ ar „išmanusis vaizdo klastojimas“, „vaizdo klastotė“, bet siūloma vartoti tiesiog „vaizdaklastė“.

Posakis „atpirkimo ožys“ kilo iš senovės žydų tradicijos. Atpirkimo dieną žydai išrinkdavo du ožius: vieną aukodavo Dievui, o kitam išpažindavo nuodėmes, o šis dykumoje turėdavo atpirkti kitų nuodėmes.

Ukrainos miestai taisyklingai turėtų būti vadinami taip: Charkivas, Lvivas, Zaporižia, Čornobylis, nors ne klaida būtų ir nuo seno vartojamos iš rusų kalbos transkribuotos formos.

Maskaradas su religine tradicija nieko bendro neturi. Maskaradai – teatralizuoti pasirodymai – Vakarų Europos dvaruose pradėti rengti XIV–XV a., pagrindinis jų atributas būdavo kaukė. Ilgainiui žodis „maskaradas“ įgavo dangstymosi, maskavimosi reikšmę.

Žodžiai „Kalėdos“ ir „kalendorius“ kilę iš lotyniško veiksmažodžio, reiškiančio šaukimą. Mat anksčiau šaukdavo skelbdami naują mėnesį.

Iš protėvių atkeliavęs šnekamosios kalbos žodis „plotkelė“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „auka, atnaša“. Jis keistinas žodžiu „kalėdaitis“.

Žodis „kolumbariumas“ atsirado romėnų laikais, nes statinys jiems priminė balandines, lotyniškai vadinamas kolumba. Iš to paties žodžio kildinama ir XV a. keliautojo Kristupo Kolumbo pavardė.

Žodis „adventas“ giminingas su žodžiu „avantiūra“ – abu lotyniškos kilmės, turintys atėjimo, atvykimo reikšmę.

Kalba kinta greičiau, nei spėjame ją tyrinėti, tad tokie žodžiai, kaip „atmylėti“, „atmatyti“, jų reikšmės ir vartosena dar neaptarti.

Didmiesčių gyventojų skundas automobilių kamščiais – perkeltinės reikšmės vartojimo pavyzdys.

Lietuvių kalboje dažnai pirmojo žodžio kamiengalis parodo, koks bus sudurtinio žodžio jungiamasis balsis (tautodailė, nes tautoms). Bet jungiamąjį balsį gali lemti ir kitų žodžių analogija.

Frazeologizmas „sviestas sviestuotas“ reiškia ko nors perteklių, todėl ir takams, gaminamiems iš tortilijų, ar falafeliams, gaminamiems iš avinžirnių, įvardyti pakanka vieno žodžio. Vieno žodžio pakanka ir norint įvardyti sūrį, kilusį iš vietovardžio. Kodėl avinžirnių falafeliai arba tortilijų takai – sviestas sviestuotas?

Seniausias sakinys, parašytas ankstyviausiu abėcėliniu – kananiečių – raštu, buvo rastas ant dramblio kaulo šukų. 2017 m. šios prabangios šukos iškastos buvusioje Judėjos Karalystės teritorijoje. Spėjama, kad jos buvo pagamintos 1700-iaisias metais prieš mūsų erą ir skirtos utėlėms iššukuoti.

Pidžinas – tai gimtakalbių neturinti kalba. Ji sukuriama kaip kontaktinė kalba, kai tarp skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių susiklosto reguliarūs prekybos, administraciniai ar kitokie santykiai. Šiuolaikinio pidžino pavyzdys – fanagalas, vartojamas Pietų Afrikoje; jo pagrindą sudaro zulų kalba (apie 70 % žodyno), maišyta su anglų, afrikanų ir bantų kalbomis.

1921 m. Terminologijos komisija paskelbė ir reikalingus aviacijos terminus, tarp kurių – Jono Jablonskio pasiūlytas terminas „orlaivis“, šis prigijęs ir vartojamas iki šių dienų.

Žodis „propaganda“ atsirado iš religinės organizacijos, įkurtos 1622 m., pavadinimo. Iki XIX a. žodis turėjo tik religinę reikšmę.

Žodis „frontas“ evoliucionavo nuo kaktos iki meteorologijos termino.

Snobas iš pradžių buvo neutralus – studentų pokštas, atskyręs kilmingus nuo paprastų, tik vėliau įgavo pašaipų ir net paniekinamą atspalvį.

Yra žodžių, kuriuos galima kirčiuoti dvejopai: Užrašai ir užrašaI, šIlauogės ir šilAuogės, JOninės ir JonInės. Abu variantai taisyklingi, svarbiausia dvejopo kirčiavimo nepainioti tame pačiame pasakojime.

Žodis „akademija“ kilo iš realios vietos Atėnuose. Šalia miesto buvo sodai, pavadinti pagal mitinį herojų Akademą. Pasak legendos, jis padėjo surasti pagrobtą Heleną, todėl buvo labai gerbiamas. IV a. pr. Kr. Platonas ten įkūrė mokyklą – Platono akademiją.

Kodėl daugelyje kalbų bevardžio pirštas vadinamas su meile susijusiu žodžiu, o lietuviai jam vardo taip ir nesugalvojo?

Išskirtiniai esame tuo, kad smiliaus nevadiname rodomuoju pirštu, o nevadiname greičiausiai todėl, kad mums nemandagu pirštu rodyti į ką nors.

Daigelyje indoeuropiečių kalbų atskiros sąvokos pirštui, kurį mes vadiname nykčiu, nėra, – jis vadinamas tiesiog didžiuoju pirštu.

Pirštai įvairiose kalbose įgavę pavadinimą pagal dydį arba pagal atliekamą funkciją.