Ar žinai, kad

Homonimai – vienodai tariami skirtingos reikšmės žodžiai, o homografai – vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai. Suprasti jų reikšmes padeda kalbos jausmas ir kontekstas.

Žodis „šaika“ lietuvių kalboje yra nevartotina svetimybė, vietoj jos reikia rinktis lietuviškus žodžius banda, gauja ar šutvė.

Mozė meno kūriniuose vaizduojamas su ragais dėl vertimo klaidos. Klaidą įvėlė šv. Jeronimas, versdamas iš hebrajų į lotynų kalbą.

Žodis „dragomanas“ kilęs iš arabų kalbos ir reiškia vertėją. Dragomanai ATR laikais buvo dagiau neivertėjai – išmanė Europos istoriją, protokolą, buvbo kelionių palydovai.

Seniau buvo vartojamas veiksmažodis „ačiuoti“ reikšme „dėkoti“.

LRT 8-us metus buvo renkamas LRT žodis ir posakis. Kandidatus pasiūlo žiūrovai ir klausytojai, išgirdę perliukų LRT laidose ar perskaitę portale. Dauguma jų – kūrybiški naujadarai: slydmetis, rusorealistas, melagiena.

Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „su raktu“. Šiandien konklava vadinamas kardinolų kolegijos susirinkimas, išrenkantis popiežių.

Lietuviškus savaitės dienų pavadinimus sugalvojo kalbininkas Jonas Jablonskis. Iki tol savaitės dienos vadintos slaviškos kilmės žodžiais.

Pavardes be priesagų gali turėti ne tik susituokusios moterys. Nuo 2003 m. galima rinktis ir neutralias pavardes su galūne -ė, kurios nenurodo šeiminės padėties, o rinktis jas gali ir netekėjusios, ir ištekėjusios moterys, pvz., Kazlauskė.

Posakis „tip top“ skirtingose kalbose yra įgavęs skirtingų reikšmių. Pavyzdžiui, anglų kalboje jis reiškia „puikus, pirmos rūšies“, vokiečių – „puikus, išsipustęs“, lietuvių – „kaip tik, tiksliai“. Beje, lietuvių kalboje posakis vertinamas kaip nevartotina svetimybė ir keistinas į „kaip tik“.

Suaugusieji, kalbėdami su vaikais, daug dažniau vartoja deminutyvus (mažybinės ar maloninės reikšmės žodžius), nei kalbėdami su kitais suaugusiaisiais. Bet deminutyvo galūnė kitokia nei analogiško odžio, neturinčio deminutyvinės priesagos, todėl kitoks ir šių žodžių linksniavimas.

Žodis „racija“ lietuvių kalboje neturi nieko bendra su radijo stotelėmis. Racija – tai protingas pagrindas, motyvas ar argumentas. O įrenginys, per kurį galima šnekėti per atstumą, vadintinas radijo stotele.

Keli Antano Baranausko sukurti terminai, kiek pakeisti, prigijo, pavyzdžiui, daiktovardis – daiktavardis, įvardė – įvardis, nosbalsis – nosinis balsis, bet nemažiai buvo atmesta, pavyzdžiui, vardlankis, kalbomokslis, mazgybalsis.

Nors -ū- sugalvojo bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonbskis, ten, kur dabar -ū- rašome nė neabejodami, pats Jablonskis rašė -ų-, pvz., jųs, griųva, pųva, nes kadaise šis balsis šiuose žodžiuose buvo tariamas pro nosį.

Iš anglų kalbos atėjusio žodžio „dronas“ pirminė reikšmė yra „tranas“ – bičių patinėlis, arba monotoniškas dūzgimas. Žodis „dronas“ šiuo metu galimas vartoti ir lietuvių kalboje.

Špyga – ir gestas, ir pats žodis atėjęs iš slavų. Kai kuriose kultūrose šis gestas ne tik nepagarbus, bet net ir vulgarus. Šiais laikos špygos gestas suprantamas tik daugelyje Rytų Europos šalių, taip pat visiškai nepažįstamas anglakalbėse šalyse, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje.

Sakoma, kad 1495 m. kunigaikštis Liudovikas Sforza įsakė virėjui paruošti prabangius pietus, bet per neapsižiūrėjimą teko kepti pyragą iš to, kas liko sandėliuke, o pavadinimą gavo pagal virėjo vardą – Tonio duona.

Liaudies etimologija – ne mokslinis žodžių kilmės aiškinimas, o pagal išgalvotus pasakojimus, siejant su jau žinomais žodžiais ar jų reikšmėmis.

Lietuvių kalbą į tarmes pradėta skirstyti dar XVII amžiuje. Pirmasis tai padarė ir išskyrė dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių – Danielius Kleinas.

Panas – miškuose ir laukuose paslaptingais garsais galėjęs sukelti didelę baimę. Žodis „panika“ iš pradžių į mūsų kalbą atėjo kaip būdvardis, reiškė emocinę būseną, kurią, kaip manyta, ir sukėlė Panas.

Manoma, kad žmogus gali paprastai išmokti kiekvieną kalbą: amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky’is teigia, kad žmonės gimsta su vidine universalia gramatika galvoje, kuri leidžia greitai išmokti kalbą net sąmoningai jos nesimokant. Kitoks yra bihevioristų požiūris: kalbą išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, o kalba – įgyti refleksai.

Daugiau nei 500 – tiek yra fobijų ir skirtingų jų pavadinimų. Pvz., ilgų žodžių baimė (hipopotomonstraseskvipedaliofobija), baimė išgirsti savo vardą (onomatofobija), baimė likti be telefono (nomofobija). Paprastai fobijų pavadinimai sudaromi iš lotyniškų žodžių.

Norint išvengti rašybos klaidų, svarbu suprasti žodžių sandarą – morfemiką.

Veiksmažodis „dėti“ dažnai vartojamas netaisyklingai kalbant apie aprangą: dėtis galima tik kepurę ant galvos, papuošalą ant kaklo ar akinius ant nosies.

Iš lenkų kalbos pažodžiui išsiverstas įvardis „tamsta“ dabar retai bevartojamas, bet štai Lietuvos kariuomenėje jis privalomas tuo atveju, kai kreipiamasi į vyresnįjį arba vadą, taip pat kreipiantis į jaunesnįjį ar pavaldų karį.