Lietuvių krikščionių bažnyčia

"Tuščio proto būti negali. Tu ne beprotis. Biblija aiškiai mokina, pastoviai mąstyk Dievo žodžiu, mąstyk, ką mąstai. Negali būti vietos, kur tu nemąstai, nes už tave pamąstys."

Žodžiai, kuriuos mes kasdien kalbame, sąmoningai ar ne, jie turi be galo didelę, o kartais net lemiamą reikšmę mūsų gyvenime. Dėl to turime būti atidūs, kas išeina iš mūsų lūpų. 

Dvasinis žmogus niekuo nebus pasotintas, tik pačiu Dievo buvimu, Dievo pažinimu. Tik tuomet mes laimingi ir laisvi. Tik Dievo buvime, Dievo artume iš tiesų žmogus pasveiksta, tampa laisvas, apreiškimus gauna.

"Žinot, ką reiškia nusižemint ir atgailaut? Čia aš prisidirbau. Taškas. Be jokių „bet...“, „dėl to, kad taip...“, „dėl to, kad nesupratau...“. Nesvarbu. Matot, nesvarbu, kokios buvo aplinkybės, tu turi prisiimti atsakomybę, be jokių „bet...“. Tik taip atrodo atgaila."

"Sako Kristus pats yra žodis. Tai reiškia, tu turi Jį pažinti, kad vykdyti Jį, tu turi pažinti, pažinti apie ką Jis kalba, ko Jis nori iš tavęs, į kokią kelionę Jis tave kviečia."

Krikščionybė, tai kasdieninė kova tarp mirties ir gyvenimo. Atgimus kova tik prasideda, ir turime būti budrūs, kad iškovotume galutinę pergalę.

Kai esi vedamas Šv. Dvasios, žinai, kad ir koks tu būtum prastas mokinys, turi patį geriausią Mokytoją, kuriuo pasitiki ir kuris tau vienam suprantamu būdu parodo ir paaiškina įvairiausius dalykus.

Drąsiai galime sakyti, kad nuo to laiko, kai Jėzus gimė, Jis yra visada su mumis.

Izaoko pirmagimis sūnus Ezavas lengvai atidavė savo pirmgimystę broliui Jokūbui už dubenį viralo, nes tuo metu buvo labai išalkęs. Pastorė Vilma klausia, ar mes taip nesielgiame, kai spaudžiant aplinkybėms paliekame mums suteiktą Dievo pašaukimą?

Dažnai mus išorė apgauna. Pastorė Vilma kalba, kad ne išoriniai dalykai - teisinga kalba ar nepriekaišingas elgesys - atskleidžia, kas yra žmogaus širdyje. Dievas panaudoja kam tikras situacijas, kurių metu galime pamatyti tikrą širdies būklę. O jei pamatėme, sugrįžkime pas Dievą kaip maži vaikai, atgailaukite ir keiskimės.

Mes džiaugiamės galėdami padėti visiems, ieškantiems bendruomenės, kurioje galėtų pažinti Kristų bei įgytų tvirtą tikėjimo Dievu pamatą.

Mes esame gundomi nusukti nuo Dievo mums paskirto kelio, pasipiktinti artimais bei pačiu Dievu, taip visiškai atveriant savo sielos duris priešui. Tačiau yra ir kelias, kuriuo galime sugrįžti atgal pasTėvą, - į Dievo glėbį.

Į bažnyčią buvo išlieta malonė suprasti Dievo besąlyginę meilę, tai be galo svarbu. Bet tai yra viena koja. Ir dažnas krikščionis šią tiesą yra pasiėmęs kaip baigtinę, bet tai ne viskas. Dievo meilė ir Dievo baimė eina kartu. Turit eiti dviem kojom. Dievo meilė, kuri sako: "Aš priimu tave kaip yra, jeigu nusidėjai, bėk pas mane, Aš esu tas, kuris apvalau ir atstatau". Bet Dievo baimė sako:...

Jeigu mes nepraleidžiame laiko su Kristumi, su Dievu, su Jo Šventąja Dvasia kiekvieną dieną, jeigu viską darom prabėgdami, mes įsileidžiam "Galijotus" į mūsų namus. Jau mes nebekovojam su jais laukuose, jie jau mūsų namuose, nes mes nesubudėjom. 

Nėra nieko, kas žmogų padarytų gyvą, laisvą ne tik nuo alkoholio, bet ir laimingą, džiaugsmingą, ramų. Tai gali tik Kristaus Dvasia.

"Kai mes sakom, kad Dievas kalba žmogui, tai dažnai būna kylanti mintis. Arba net ne mintis, bet vidinis liudijimas, kaip užsideganti raudona arba žalia šviesa. Aš kažkaip žinau ten giliai, kažkas ne, kažkas nepasirašo, kažkoks liudijimas kitoks, priešingas arba atvirkščiai – vidinis kažkoks liudijimas judėti į tam tikrą pusę. Mintis, kuri pakyla giliai iš Dvasios ir akimirkai apšviečia tavo p...

Dievo karalystė yra skirta mažiems vaikams. Tai nereiškia, kad jeigu užaugot, viskas, praleidot savo laiką. Ne, čia kalbama apie širdies poziciją, apie širdies nuolankumą kaip mažo vaiko. Kaip mažas vaikas, kuris ateina ir sako: „Tėti, mama, aš tikiu“. Ar tu gali taip atsibudęs ryte pasakyti: „Laba rytas, Šventoji Dvasia“? 

Mums reikalingi šalia esantys žmonės, kad būtume laimingi ir galėtume padėti bei pagelbėti kitiems, nuo to priklauso ir mūsų asmeninė laimė.

Vienybė nėra teorinis dalykas, susivienyti - reiškia būti drauge, šalia kartu praktiškai.

"Kartais Dievas leidžia audroms ir suspaudimams įsiveržti, nes Jis nori pakoreguoti mūsų širdis ir gyvenimus. Žinote, audros metu mums reikia suprasti bei įžvelgti: „Dieve, ko Tu mokai mane? Dieve, ką aš turėčiau išmokti?"

Jėzaus vardas nėra stebuklinga lazdelė, kuria pamojus įgyvendinami tavo ir mano norai, troškimai ir geismai. Taip nėra ir niekada nebus. Jis yra Dievas ir visada bus!

Kada mes užkietinam širdį žmogui, mes užkietinam širdį Dievui. 

Dievas nepateisino, nekenčia skyrybų, nėra neskausmingų skyrybų, nėra skyrybų be pasekmių. Dievas parodo, kad širdies kietumas yra toks žiaurus dalykas, jis labai pavojingas ir nuodingas, jis baisesnis už skyrybas. Ir žmonės, kurie skiriasi, tai daro užkietinę širdis. Lygiai taip pat, kai mes pradedam kelionę su Dievu, mes negalim atsitraukt nuo Dievo neužkietinę savo širdžių. 

Dievas mato mus visiškai ne taip, kaip mes patys. Jis sako: „Mano mylimas sūnus. Mano mylima dukra“. Tam, kuriam galbūt nesiseka šeimoj, Jis sako: „Tu esi šaunuolis. Aš matau tave kaip šaunuolį. Aš matau tą potencialą tavyje“. Tas, kuriam galbūt nesiseka darbe, jis galvoja, kad jam nesiseka, o Dievas sako: „Tu esi šaunuolis, tu esi tas, kuris darbe yra pavyzdys“. Mes turime atnaujinti savo protą p...

"Kas aš esu? Nežinau, jūs keliat sau tokį klausimą? Koks mano pašaukimas? Kam aš sutvertas? Ir mes ant tiek susireikšminam į vat tą aš, kad paleidžiam kitą dalį, net ateidami pas Dievą, kai klausiam: „Kas aš esu? Kur aš turiu tarnauti? Kur aš turiu eiti?“ Mes kalbam apie save. O iš tiesų mūsų tikslas yra pažinti Jį ir Jis apreikš, kai reikės, jis nukreips, kai reikės, Jo Dvasia nukreips, kai r...