Lietuvių krikščionių bažnyčia

Laikas su Dievu, vienutė, malda, reflektavimas ties Dievo žodžiu, jis tampa kaip tie greiti pusryčiai, kur tiesiog tam nėra laiko.

Žmogus, kuris neatleidžia, paprastai turės tokius simptomus: nepatiklumas, atsiskyrimas, kritika, kandumas, priekabiavimai, kurie paskui net įpročiu jau gali tapti. 

"Jeigu nenori pasišvęsti iki galo, tai ir laikyk savo seksą sau. Jeigu nenori pasišvęst šeimoj, tai tavo seksas turi būt padėtas ant lentynos, nes seksas yra duotas sandorai, santuokai, šventumui, ištikimybei ir tyrumui. Ir aš žinau, kad nei vienam iš mūsų nepatinka tai girdėt, bet taip yra. Taip Biblija moko, ji niekada nepakeis to. "

Mes galim bėgti nuo savo įpročių, kur Dievas nori juos šiek tiek keisti, Jis nori dirbt su tuo. Mes galim bėgt į savo slėptuvę: „Dieve, ne ne ne, aš nenoriu, aš nenoriu, kad tai pasikeistų.“ Nors iš tikrųjų meldžiuosi, noriu, prašau: „Dieve pakeisk mano tą ir aną“. 

"Biblija sako: „Dievo baimė yra išminties pradžia.“ O kas yra Dievo baimė? Sako, nekęsti pikto. Jeigu Dievas nekenčia paleistuvystės, tu nekenti paleistuvystės. Jeigu Dievas nekenčia melo, tu nekenti melo. Jeigu Dievas nekenčia užsispyrimo, tu nekenti užsispyrimo. <...> Tai yra susivienijimas su Kristaus širdim. Jeigu Jis vadina blogiu, tu vadini blogiu."

"Jūs ir aš esam supuvę, iki pamatų supuvę, nusidėjėliai, verti pragaro ugnies amžiams, nuodėmės subjauroti, negražūs, šlykštūs. Tai, ką nuodėmė padarė. Bet Kristus atsisakė taip matyt. Jis matė tą pradinį planą ir Jisai padarė tai, ką padarė. Jis yra meilė, Jis gali mylėti patį bjauriausią reiškinį, Jis gali paimti tą bjaurų ančiuką ir savo meile išnešiot jį, ir Jo meilėje mes tampam Jo grožiu...

"Kai skelbiam Evangeliją, žadėkim tiktai, ką Dievas pažadėjo: „Jis išgelbės tavo sielą nuo pragaro ugnies per Kristų Jėzų ir bus arti. Amžiams.“ O kaip tavo gyvenimas iš išorės pasirodys, aš nežinau ir tu nežinai."

Kai mes patiriame sunkumus, nebijokim, bet paklauskime pirma: „Kas vyksta? Dėl ko aš čia?“

"Žmonės apgaunami, nėra tokio reiškinio kaip malonė arba ramybė be atgailos. Nėra tokio reiškinio kaip Dievo artumas ir prisilietimas be atgailos. "

Gyvenam puolusio žmogaus gyvenimą, turim Adomo prigimtį, nuodėmės prigimtį, ir Senasis Testamentas parodo mums, kad mes negabūs nugalėt nuodėmės, mes negabūs gyvent šventai be Kristaus aukos. 

"Tose situacijose, kuomet lipsit į kalną, kuomet nerasit atsakymų, kas ir kodėl. Užuot susitelkę į tą negatyvą, į tą problemą, pabandykit iškelt sau klausimus. Pirmiausia sustokit, išgirskit, prisiminkit, patikėkit ir paklauskite: „Dieve, ką Tu darai? Ką Tu darai mano gyvenime? Kaip Tu mokini mane per tą žmogų <...>?"

Dievas pašaukė mus, kiekvieną tikintį žmogų, skelbti Jo Gerąją Naujieną, kad ir kur būtume ar ką darytume. Jis nori naudoti mus, jei tik išdrįsime patikėti ir veikti Jo vardu.

Klusnumas Šventai Dvasiai neša mus, ramybė - tai kaip ženklas, kad esu vienybėj su Juo.

"Aš neleisiu veikti sau iš pykčio, panikos, liūdesio, nuliūdimo, nes jeigu aš leisiu elgtis, kas vyks toliau? Visada bus dar blogiau. Tai reiškiasi, kada mes elgiamės iš jausmo, kada mes elgiamės iš tos emocijos, kuri ateina sukelta išorinių kažkokių veiksmų, <...> ką šitoj vietoj mes darom? Stabdom, kaip ir Dovydas stabdė: „Ko nuliūdai siela mano?“ 

Iki atgimimo, kol su Dievu nebuvai susitaikęs per Kristų Jėzų, tavyje funkcionavo tik kūnas ir siela. Siela - tai tavo protas, jausmai, valia, atmintis, vaizduotė. Siela buvo įpratusi viešpataut, nes dvasia buvo neveikli, ji buvo mirus. O žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne. Žmogus nėra siela. Bet kol žmogaus dvasia yra mirus, ji nesusitaikius su Dievu, ji nefunkcionuoja ir nieko ne...

Švęsk Jo prisikėlimo jėgą, primink sau, kad tavyje gyvena ta pati Dvasia, kuri prikėlė Kristų. 

Žinojimas apie Dievą ir Dievo pažinimas yra du skirtingi dalykai. Dievą pažįstame tik tada, kai per Kristų Jėzų, per Jo auką, per Jo malonę atgailaujame ir priimame tą amžiną dovaną. Tada atsidaro dangus, tada žmogus gali matyti, kad Dievas yra ir nuo čia prasideda kelionė.

Jeigu Dievas norėtų, kad viskas būtų taip sklandu mūsų gyvenime, nevyktų jokių problemų, tai kodėl Jis to nepadaro? Gal Jis turi kažkokį didesnį tikslą? Gal tas tikslas yra mūsų augimas, mūsų charakterio tobulėjimas, kai galiausiai pasireiškia Dvasios vaisiai. 

"Jeigu mes dar vis bandom žmonėms kažkaip įtikti, pasigrąžint, būti gražesni negu Dievas, mes neišsilaikysim, brangieji. Mes radikalūs turim būti Dievo Žodžiui, tada būsim vedami Šventosios Dvasios, aš jums garantuoju, jūs niekur nepaklysit."

Jeigu mes gyvenime turėjom kažkokį sunkų, skausmingą išgyvenimą, tai mus apjungia su žmonėmis, kurie patiria tuos pačius dalykus. Ir tas skausmas, kurį mes patyrėm, gali būti labai efektyvus tarnaujant Viešpačiui. 

"Per lyginimą, pavydą, savo teisybės bandymą įrodyti mes užmušinėjam vieni kitus. Mūsų maldos kitą sykį net persismelkia prakeiksmu. <...> Jeigu mes pasiliekam tame, sureaguojam ne taip, mumyse karti šaknis užsimezga, nuodėmės karti šaknis. Mūsų po kiek laiko širdis apkarsta, ji pradeda piktus dalykus kalbėti, po to jau nebegali ir to sustabdyti. Paprastai tokie žmonės tampa kartūs bažny...

Dievas nėra skausmo autorius. Tai yra nuodėmės pasekmė, tai dažną kartą mūsų kvailų pasirinkimų pasekmė. Bet ar Dievas pasinaudoja? Ar Dievas kai kada prileidžia? 

"Jei nuo pat pradžių, nėra Dievo žodžio tiesos, tu nei man, nei sau, nei kitam nesakyk, kad Dievas veda tave ir dar laimina tave".

Padaryk savo širdies reviziją, perkratyk savo prioritetus. Kur turėtume koncentruotis ir į ką kabintis visomis jėgomis šiuo metu, kai viskas nestabilu ir nėra tinkamos atramos? Apie tai kalba Mantvydas Kunigonis.

"Jeigu mes nežinom Biblijos patys asmeniškai, bet kas jus apgaus. Tai yra tavo ir mano atsakomybė skaityti tą knygą, ir ne tik skaityti, bet mokytis ją suprast, veikiant Dievo Dvasiai."