Lietuvių krikščionių bažnyčia

"Džiaugsmas nėra tai, jog mes gaunam, ko tik užsimanę. Džiaugsmas yra tai, kad kai mes išmokstame džiaugtis tuom, ką jau turim. Ir iš tiesų labai lengva džiaugtis, kai yra dėl ko, ar ne? Nu man tai lengva, aš nežinau kaip jums, tada kai automatiškai gauni kažką ten: telefoną naują nusipirkai, automobilį naują įsigijai ar į namą naują įsikraustei, ar žmoną susiradai, ar kas tai bebūtų. Tas džia...

"Mąsčiau, ką reiškia būti miestu, pastatytu ant kalno? Tai reiškia būti matomam. Tai ne šiaip žmogelis, pastatytas ant kalno, tai miestas, pastatytas ant kalno, į kurį gali įeiti žmonės, tu esi pasiekiamas žmonėms toj visoj tamsoj, tuose visuose sudėtingumuose, kai viskas aplinkui griūna iš esmės visiems. Tu esi tas žmogus, kuris šviečia, tu esi druska. Ne dėl to, kad esi šiaip 'fainas&#39...

„Jeigu Dievo Žodis ir Šventosios Dvasios vedimas neina kartu iš vien, būtinai pakliūsit į klaidą.“

"Kai Jėzus yra garbinamas tavo širdy iš tiesų, joks klaidžiamokslis negali tavęs nuvesti į šoną. Tu paslėptas, tavęs demonai nemato. Taip Biblija sako, tu paslėptas Jame. Tu ištirpsti Jame. Į tave žiūri, ten mato „Jėzus“. Ir tam buvime Dievo Dvasia veda ir Ji išsaugos tave iki galo."

'Žmonės linkę į kraštutinumus. Jie pasirenka vieną pusę, nueina į tą kraštą ir sako: „Štai čia yra Dievas, nes aš taip galvoju, nes taip galvoja mano pastorius, nes taip galvoja mano bažnyčia.“ Ir ką mes matom iš istorijos, kad bažnyčios iš esmės pradėjo skaldytis, kai nustatinėjo visokias ribas. O aš galvoju, kad ne į tai mus Dievas kviečia, ne į susiskaldymą."

Jei atsitraukiam nuo Gyvybės medžio nors per milimetrą, iš karto prasideda klaida. Ji iš pradžių nesimato, kaip laivo pakeista kurso kryptis: ji iš karto nesimato. Nieks nepastebi, kad pasisuko laivas, ir pradžioj paplaukus metrą ar du niekas nepastebi, kad kažkas ne taip. Bet paplaukus ilgesnę distanciją, jeigu nėra grįžtama prie pradinio kurso, pamato, kad plaukiama galbūt visai net ne į tą pusę...

Jėzus perspėjo savo mokinius, kad šie saugotųsi klaidingų mokymų. Tą patį darė ir apaštalas Paulius. Tikintieji turi žinoti, kaip atpažinti klaidžiamokslius ir nebūti apgauti visokių mokymų vėjų, kurie siaučia šiuo metu ir gali mus vesti tolyn nuo gyvojo Dievo pažinimo.

"Mes nepakeisim tamsėjančios tamsos pasaulyje. Jeigu ir yra tas blogis, jo mes nenugalėsim savo Facebook paskyrose, mes galim nugalėti vienutėje, galim nugalėt maldoje ir būdami vienybėj vienas su kitu. Mes pašaukti esam skelbt Gerąją naujieną."

Jei neskiri Dievui laiko, neatgailauji, neturi su Dievu santykio, kaip mes jį suprantam, kiekvienas labai asmeniškai, tai yra tas pats, kaip išsirengus nuogam išeit į karo lauką ir sakyt: „Na priešai, dabar aš jums parodysiu.“ 

"Jei jungiesi su Kristumi kaip su Galva, tai jungsiesi ir su bažnyčia kaip su Kūnu. Tu būsi kūno dalis ir priklausysi kažkam. Tu turėsi pastorių - gyvą, tikrą, realų. Tu būsi dalis žmonių, kuriems tu būsi atskaitus ir tau bus atskaitūs, tau patarnaus ir tu patarnausi."

Kiekvienai dienai užtenka savo rūpesčių. Jei tu vis dar išgyveni ir stresuoji, kas bus ryt, poryt ir po metų, tu neši nepakeliamą naštą. Kaip pasitikėti Dievu sunkiose aplinkybėse ir neprarasti tikėjimo, atsakymus rasi klausydasmas visą pamokslą.

Nedrįskim tapatinti savęs su tuo, ką darome, su tuo, ką turime ar su tuo, kaip atrodome. Mūsų tapatybę lemia tai, jog esame Dievo sūnūs ir dukterys. Tai yra mūsų atramos taškas ieškant atsakymo, kas esame?

Kristus tampa mano turtu, kai aš Jį gerai pažįstu, kai leidžiu laiką bendraudamas su Juo, tai tarsi investicija: tu skiri Jam save, savo laiką, tu judi link Jo, tuomet atsiveria tam tikri tau skirti dalykai, kaip Dievo pažinimas, o iš ten kyla tikėjimas.

Nei tavo vyras ar žmona, nei mėgstamas darbas, draugai, vaikai ar pomėgiai, ar kas kitas čia žemėje nėra Dievo numatytas tau kaip nuolatinis džiaugsmo šaltinis. Tavo džiaugsmo šaltinis yra Jėzus. Jis vienintelis gali tave pripildyti tobulu ir neišsenkančiu džiaugsmu.

Tikėjimas visą laiką kyla iš bendrystės su Dievu. Kai tu koncentruojiesi į patį Dievą ir santykį su Juo, tu vaikštai visiškoj ramybėj. Tu žinai, kai ateis rytojus ir tau kažko reikės, Jis tau pasakys suprantamu būdu, ką tau daryti arba ko nedaryti. Tau nereikia sugalvot, tu turi atsipalaiduot ir žinot, kad tavo Dievas yra geras tau, ir Jis visada su tavim. 

Meilė einant laikui keičiasi ir bręsta tiek mūsų viduje, tiek išoriškai. Ji prasideda įsimylėjimu, vėliau virsta į "kokoną", o po to transformuojasi į nuostabų "drugelį".

Žmogus turi ieškoti asmeninio santykio su Dievu, kur gali būti savimi, įsiklausyti, ką Jis mums kalba, o mes sekame Juo. Be tokios vietos, nemanau, kad mes turime tikėjimą. Mat tikėjimas grindžiamas kiekvienu Dievo Žodžiu, ir mes turime Jį išgirsti.

Jeigu žmogus sako, kad gyvena pasitikėdamas Dievu, reiškia tikėdamas Dievu, jis būtinai bus nuolankus. Nuo pradžios iki pabaigos tokia nuostata širdies turi išlikti: „Dieve, aš pasitikiu Tavim. Tai, ką Tu esi suplanavęs, aš priimu. Aš norėčiau gal to ir ano, aš turiu svajonių, bet Dieve, aš pasitikiu Tavim. Mano gyvenime bus viskas, ką Tu esi man numatęs, ir visa, ką Tu esi man numatęs, Tu man par...

Labai atsiprašome, dėl techninių kliūčių trūksta kelių pirmų pamokslo minučių. Pradžioje yra skaitoma iš Šv Rašto Luko evangelijos 25, 13-31. Malonaus klausymo!

„Jėzau, aš prašau Tavo pagalbos, aš nenoriu pasitraukti nuo savo kasdienio kryžiaus ir nenoriu daugiau vadovautis savo emocijom, aš noriu sekt Tava Dvasia ir Tavo žodžiu, padėk man, Šventoji Dvasia.“

Po Jėzaus nukryžiavimo Jo mokiniai patyrė didžiausią tikėjimo išbandymą - ar tikrai Jėzus yra Mesijas. Šiandien mes taip pat esame išmėginami, ar vis pasitikime Dievu, ar Jis yra mūsų Gelbėtojas ir širdžių Viešpats.

Dievas – mūsų Kūrėjas, Jis nori ateit pas tave ir išspręsti tą situaciją, į kurią tu papuolei. Ir tu tikrai papuolei, ir mesi papuolėm. Kažkur papuolėm, norim, nenorim. Bet Dievas nesusisuka nuo mūsų, kaip nenusisuko nuo Adomo ir Ievos. Taip, mes suklydom, padarėm baisią nuodėmę, teks atsiskirti, bet Dievas žinojo situaciją dar prieš jai švykstant, Jis žinojo, kaip bus, ateis Jėzus, pakeis viską....

Mes esame kaip ereliai dvasioje, kurie laukia Šv. Dvasios dvelksmo, kurie nusprendė judėti Dievo vedami, ne patys iš savęs. „Viešpatie, kur Tu vesi, ten aš eisiu.“ Kad ir kas būtų ar kaip atrodytų. Ereliai turi išlaukti vėjo gusių, taip ir mes laukiame Dvasios dvelksmo. Mums nereikia niekam nieko įrodyti, tiesiog pasitikėti Dievu ir judėti Jo rodoma kryptimi.

Kai mes pradedame sekti Dievu, Jo tikslas suteikti mums tokią laisvę, kai mes galime pasakyti: „Dieve, net jeigu nieko Tu man daugiau neduosi ir šitos maldos neatsakysi, aš vis tiek renkuosi tave“. Ateina laikas, kai turime sustoti ir įvertinti, kas yra vertinga, o kas pridėta, dėl ko tu esi pasiruošęs viską atiduoti ir dėl ko tu nesiruoši aukoti gyvenimo. Tas pasirinkimas, brangieji, yra mūsų ran...

Jėzus nedarė nieko, ko nematė savo Tėvo darančio. Jis mums paliko puikų pavyzdį, kaip sekti Dievo Dvasia ir gyventi su Dievu šioje žemėje. Svarbu suvokti, kad Dievas nevykdo visų mūsų užgaidų ir norų, kad ir kokie protingi bei gražūs jie mums atrodytų. Dievas turi mums pačių geriausių planų ir nori, kad mes juos įgyvendintume sekdami Juo.