Bičiuliams

Apie tai, kas būdinga tikėjimui ir kas verčia dvejoti.

Pokalbis apie skirtingus Biblijos vertimus ir Šventojo Rašto studijų metodus. Ką sako hebrajiškas tekstas apie Ievą: ar ji atsirado iš Adomo šonkaulio, ar iš jo šono mėsos (😊)? – atsakymas į šį ir kitus nelauktus (aktualius) klausimus.

Aptariame teologinį „trūkio“ požiūrį ir stengiamės suvokti, kaip šis dvasinis principas veikia žmogaus, bendruomenės, kultūros gyvenime.

Keli epizodai iš naujos knygos „Naujasis Testamentas | Evangelija pagal Matą | Evangelija pagal Morkų” pristatymo, kurį Zoom platformoje organizavo sielovada.de.

Kokia yra pagrindinė krikščionių vienybės sąlyga ir kas jai labiausiai trukdo? Į šį klausimą mėginame atsakyti, aptardami biblinį Babelės statymo naratyvą, senovinį šumerų mitą, apaštalo Pauliaus mintis ir net Mikalojaus Daukšos postilės prakalbą.

Pasitelkdami Senojo Testamento pranašystes ir rabiniškos tradicijos apokrifus, romėnų istoriką Svetonijų ir persų poetą Jalaludiną Rumi, Ignotą Antiochietį ir, aišku, patį evangelistą Matą, aiškinamės Trijų karalių šventės, paplitusios krikščionijoje, ištakas. Bet svarbiausia, ką Matas savo tekstu norėjo perduoti pirmajam skaitytojui ir mums, ir ką pranašystės apie patekėjusią žvaigždę turi bendro...

Ar tai Įstatymo laikymasis? Išankstinis malonės veikimas? Vidinis etosas? Teisybė? Ką reiškia mįslingi apaštalo žodžiai: „iš tikėjimo į tikėjimą“? Aiškinamės (nepaviršutiniškai) kertines Pauliaus evangelijos sąvokas.

Ar iš tikrųjų Jėzus gimė tvarte, buvusiame šalia užeigos? Ir kodėl mums tai turėtų rūpėti?

Adventinė refleksija apie Kristaus priesaką – mylėti.

Man Adventas – tai nesuvokiama visus žmones apimanti Dievo malonė. Tai duoto pažado puolusiam žmogui, kad blogis bus sunaikintas, o gėris triumfuos, išsipildymas. Kiekvienas suklumpa, užsigauna, paklysta. Ir širdį sopa. Tačiau būtent tuomet mano pasididžiavimas sunyksta ir aš atsiveriu Dievo malonei. Adventas – ne apie mus, o apie Dievą, apie jo ištikimybę ir gerumą. Dievo malonės šviesoje džiaugė...

Adventinė refleksija apie metų laikus žmogaus, bendruomenės ir tautos gyvenime.

Kas narsų Dievo tautos karžygį pavertė klastingu išdaviku? Šį kartą aptariu įsimintiną karaliaus Dovydo sūnėno portretą.

Pasitelkdamas Abšolomo gyvenimo istoriją, mąstau apie karčius vaisius, kuriuos žmogaus gyvenime subrandina neatleidimas.

Tinklalaidėje svarstau, ar pacifistinis požiūris, vienodai vertinantis abi kariaujančias puses – Ukrainą ir Rusiją, remiasi Kristaus mokslu, ar Naujasis Testamentas mokydamas apie meilę visiems, ir mūsų skriaudikams, nepakeičia Dievo, teisiančio nedorėlius, paveikslo Senajame Testamente, ar Pranciškaus kaip vyriausiojo Romos katalikų bažnyčios ganytojo laikysena karo metu teisinga ir pagrįsta Šven...

Antroje pokalbio Liudvigsburge su Karoliu Genučiu dalyje – apie santykį su kitaip tikinčiu, krizes ir Tvaną, blogus ir gerus pamokslus, Pauliaus laiškų vertimą ir ne tik.

Liudvigsburge kalbamės su Karoliu Genučiu apie mano tikėjimo pradžią, Sąjūdžio laikus ir dabartį (I d.)

Tikėjimas – nevienpusis, Dievo namuose ne vienas kambarys, jų daug. Tikėjimas nesusiaurina akiračio, o jį praplečia, suteikdamas Dievo perspektyvą. Kristus yra kelias, kuriuo turime nepaliaujamai keliauti. Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Jį žengę, nesustokime.

Palikdami vietos Dievo žodžio autorystės slėpiniui, skaitome kelias nuo pirmųjų krikščionijos amžių žinomas Evangelijos pagal Morkų pabaigas.

Kodėl judaizme neliko kunigystės ir kodėl be jos egzistavo ankstyvoji krikščionybė? Kunigystė kaip dvasinis luomas ar kaip kiekvieno tikinčiojo pašaukimas? Apie kunigystės esmę ir jos ateities viziją.

Reformacijos paradigmą mėginame suvokti, sugretindami judėjų poegzilinės kartos Shivat Tziyon – sugrįžimo į Sioną periodą (VI a. pr. Kr.)  ir XVI a. Reformacijos pradžią Europoje. Ypatingo dėmesio sulaukia Ezros ir M. Lutherio pastangos perduoti Šventojo Rašto prasmę paprastiems žmonėms suprantama kalba.

Apie dvi žmogaus būsenas – „šalia kelio“ ir „kelyje“.

Palyginę judėjų ir krikščionių tradicijas atrandame ne vieną panašumą. Religinės tradicijos neišvengiamos, tačiau jos yra ribotos ir niekada neturėtų užimti Dievo vietos. Žmogų pašventina Dievas, o ne vienos ar kitos tradicijos laikymasis.

Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos iš...

„Žmogaus apnuoginta širdis“ – taip savo eiles yra pavadinęs Vytautas Mačernis. Rašydamas geram savo bičiuliui, Paulius iš tiesų apnuogina savo širdį. O mes, žvelgdami iš tolo, ją galime palyginti, vėlgi Mačernio žodžiais, su „skaisčiai šviečiančia žvaigžde“ – Kristų. Trumpiausias iš Pauliaus laiškų nestokoja intrigos: narpliojame įstabią dviejų apaštalo sūnų istoriją ir aiškinamės, ko ji gali pamo...

Dievo žodis į žemę ateina apsivilkęs kūnu: Šv. Raštas užrašytas daugelio autorių skirtingais laikmečiais ir, žiūrint žanro, yra labai skirtingas. Neretai pabrėžiama, kad Biblija yra Dievo žodis (ir taip yra iš tikrųjų), tačiau sykiu dedama labai mažai pastangų Dievo mintims išsiaiškinti. Skirtingų literatūrinių žanrų, kaip antai, kronikų, pranašysčių, apokaliptinio, epistolinio ir kitų sumetimas į...