Radijo dokumentika

Ką reiškia būti mama kalėjime? „Baisiausia, kai prie tvorų bėga vaikai. Sako: „Einam ten“, o negali ten eiti. Kyla klausimas kodėl, o tu negali jam paaiškinti. Būna sako: „Einam namo“, apsirengia pats. Sakau, kad negalim“. Autorė Indrė Urbaitė.

Nuo seno šiuose kraštuose tikėta, kad magiškos žodžių formulės ir ritualai gydo kai kurias ligas ir negalavimus. Šiais laikais žmonės dažniau sako, kad tai „bobučių pasakos“. Tačiau fotografas Siarhiejus Leskiecas šią tradiciją mato – ir rodo – kiek kitoje šviesoje. Per tai jis pamažu atranda bendrą kalbą su pasauliu, esančiu už uždaros jo šalies ribų. Ingos Janiulytės pasakojimas, garso režisierė...

Arsenas iš giedro dangaus. II-oji dalis Pirmojoje dalyje pasakojome, kaip pernai, 2017 m. vasarą, Raseinių rajono gyventojai sužinojo apie sveikatai pavojingą medžiagą savo vandenyje. Ražaitėlių ir Šienlaukio gyvenvietėse leidžiama arseno koncentracija tada normą viršijo tris ir keturis kartus. Visos institucijos tikino, kad sureagavo greitai ir problemą išsprendė. Nors taršos priežasties vietos a...

Arsenas iš giedro dangaus. I-oji dalis. Žmonės pasakoja, kad arsenas Raseinių rajono geriamame vandenyje pernai atsirado netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Sakydavo, kad vanduo idealus čia pas mus, Ražaitėliuose,“ – prisimena šio nedidelio kaimo senbuvis Česlovas. Pernai atlikus išsamius tyrimus, arseno koncentracija vandenvietėje leistiną normą čia viršijo apie tris kartus. Panašiai ste...

Tai profesija, kuriai reikia ne tik fizinės ištvermės. Norint išdirbti bent daugiau kaip dešimtmetį, psichologinė ištvermė gali būti ne ką mažiau svarbi. Ne vienerių metų patirtį sukaupęs šios profesijos atstovas gerai žino ne tik darbo ypatumus, bet gali papasakoti ir apie pokyčius visuomenėje.

Prieš daugiau kaip šimtą metų viename Vilniaus parke pastatytas penkių gatvelių kvartalas, tuomet įkūnijęs Vakaruose populiarią miesto-sodo utopiją. Šio kvartalo – Rasų kolonijos – žmonės liudija, kad gero gyvenimo mieste vizijas galima ir sutrypti, ir išlaikyti ar prikelti naujais pavidalais.

Šįkart – apie vaikus, kurie turėjo suaugti pernelyg greitai. Ir apie suaugusiuosius, kurie atrado, kad šis pernelyg greitai turėjęs suaugti vaikas tebėra juose. Taip pat – apie pasiryžimą stoti į akistatą su praeities vaiduokliais ir netgi mokytis... gyventi iš naujo.

Gyvybė kario akimis. Siekdami užtikrinti šalies saugumą, kariai įgyja teisę panaudoti ginklą ir atimti žmogaus gyvybę. Dažnai tai yra neišvengiama. Bet ką ši teisė arba pareiga reiškia žmonėms, kurie ją turi? Kaip jie parengiami misijoms ir kokie iš jų sugrįžta ne tik fiziškai, bet ir emociškai? Autorė Sigita Vegytė.

Apie tai, kas saugo prisiminimus. Iš kartos į kartą perduoto recepto, fortepijono ir meilės laiškų istorijos.

Kartais bendravimas su vaikystės ar paauglystės draugais nutrūksta, bet prisiminimai apie kartu patirtus nuotykius lydi visą gyvenimą. Pokalbis su trimis žmonėmis apie ypatingą ryšį su bičiuliais – sutiktais darželyje, mokykloje arba... sapne.

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Paskutinėje ciklo dalyje bandome įsivaizduoti mūsų miestus. Pasak klimatologo Justino Kilpio, lietingą praėjusių metų vasarą Lietuvoje galima laikyti gana tikslia 2118-ųjų vasaros orų prognoze. Urbanistė-architektė Justina Muliuolytė tikisi, kad miestų centre automobiliai nebeskęs, nes šis jiems bus paprasčiausiai uždarytas. Ji nori projektuoti miestus, patogius gyven...

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Trečiojoje ciklo dalyje klausiame: jeigu laiko mašina nusikeltume į Lietuvą po šimto metų ar susikalbėtume su ten gyvenančiais žmonėmis? Technologijos ir globalizacija – pavojus kalbai, o gal pagalba išlikti?

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Antrojoje dalyje - apie demografinius pokyčius. Šiandien emigracija - vienas daugiausiai nerimo keliančių Lietuvos ateities klausimų. Pagal optimistinę Jungtinių Tautų prognozę, Lietuvoje 2100-aisiais gyvens 3 mln. žmonių, pagal pesimistinę – 1,1 mln. „Jei žvelgtume į šiandieną, kur kalbame, pavyzdžiui, apie žmonių emigraciją iš vienos šalies į kitą, tai mums neturėtų...

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Pirmoji keturių dalių ciklo laida. Jūroje plūduriuojantys miestai, mintimis valdomi daiktai, tobuli dirbtinio intelekto sprendimai ir amžinos atostogos stebint, kaip visus darbus atlieka robotai - kalbėdami apie ateitį, žmonės dažniausiai kalba apie technologijas, kurios galėtų palengvinti gyvenimą ir padaryti jį įdomesnį. Kas lems, kokia Lietuva bus po šimto metų, te...

Lygiai prieš dvejus metus žygeivis Mantas vidury šaltos žiemos vienas išsiruošė į žygį pėsčiomis aplinkui Lietuvą, palei sieną. Planuoti maždaug 1000 kilometrų buvo visai kitokie, nei jis manė kelio pradžioje.

Tarp mūsų gyvena šimtai žmonių, beveik kasdien galvojančių apie nepažįstamąjį, kurio niekada nesutiks, bet visada jam ar jai liks dėkingi. Tas mintis nešiotis nelengva, nes jos kartu ir šviesios, ir liūdnos. Šitas pasakojimas – apie keturis tokius žmones, vieną dieną prieš dešimt metų dovanų gavusius... naują gyvenimą.

“Tuo metu nebuvo baimės. Buvo pasakyta, kad reikia ginti ir čia, prie Televizijos bokšto, buvo susirinkusi masė žmonių”. “Tuo laikotarpiu svarbiausias visų tikslas buvo laisvė. Tuomet žmonės kalbėjo vienu žodžiu. “Aišku, prisimename visus žuvusiuosius, bet šiandien tikriausiai reikėtų šia diena džiaugtis”, - tokiomis mintimis dalijasi vilniečiai. Žodžiai “Sausio 13-oji” mažai ką palieka abejingais...

Loterijos bilietas Lietuvoje – antras pagal populiarumą pirkinys po maišelio. Bet greičiausiai tik nedaugelis pirktus bilietus skaičiuoja ir kaupia, kaip tai daro Danutė. Ji tiki, kad vieną dieną jai pasiseks ir tada šią krūvą ji parodys visiems, kaip savo begalinio atkaklumo ir tikėjimo įrodymą. Tuo metu jos dukra visa tai mato kiek kitaip.

Kartais per labai trumpą laiką nepažįstamas žmogus atsitiktinai sutiktam kitam nepažįstamajam gali atskleisti svarbius gyvenimo įvykius. Tos pačios dienos rytą, bet trijose skirtingose vietose - Lietuvoje ir pakeliui į Lietuvą - sutikti žmonės dalijasi mintimis apie šventes, grįžimą namo, prisimena praėjusius metus ir svarsto apie tai, ką atneš ateinantys.

Įsivaizduokite parduotuvę, kurios pasienis nukrautas kartoninėmis batų dėžėmis. Bet batai neparduodami ir visi jau dėvėti. Lankytojai užėję jie turi pasakyti savo dydį ir atsakyti į vieną keistą klausimą.

Nuo svaigalų priklausantys žmonės gali ieškoti įvairių išeičių ir kreiptis pagalbos, tačiau ji ne visada padeda. Dažnai jie sako, kad viltis pasveikti neretai atsiranda tik pasiekus pačią beviltiškiausią padėtį. Iš kur rasti jėgų išeiti iš užburto priklausomybės rato?

„Aš esu tokia pati mergina kaip ir visos kitos merginos, aš tiesiog turiu truputį netinkamą kūną. Nenoriu, kad žmonės galvodami apie mane, pirmiausia pagalvotų, jog Emilija yra translytė. Norėčiau tai palikti šone, nes kitu atveju aš turėčiau tiesiog prisistatyti: „Labas, aš Emilija, aš trans“. Koks skirtumas kas pas mus kelnėse, mes su socialiniu pasauliu bendraujame savo veidu“. Emilija prieš pe...

Šį daugiabutį pastebėsi iš tolo – jis didelis ir vienas it pirštas. Prieš penkiasdešimt metų jį pastatė pas gimines ar svetimus besiglaudžiantiems viengungiams ir viengungėms – gydytojams, siuvėjams, mokytojoms ir vairuotojoms. Šiandien liko tik maža dalis pirmųjų gyventojų. Jie rūpinasi namu lyg senu ligotu žmogumi. Dar čia gyvena nuomininkai, vienatvę bandantys užpildyti kitais dalykais.

Mažai, kas jį matė. Vieni jau daug metų svajoja sutikti. Kitiems ir pėdsakų gana, kad pasijustų nejaukiai. Penkios istorijos apie susitikimus su plėšrūnais, kurie nepalieka abejingų. V. Karpavičiaus nuotrauka.

Prieš 100 metų spalį – pagal senąjį kalendorių – bolševikai Rusijoje paėmė valdžią liaudies vardu. Netrukus liaudis patyrė naujosios valdžios prievartą. Po revoliucijos susikūrusi pirmoji komunistinė valstybė žlugo neišlaikiusi nė šimtmečio. Kodėl perversmas įvyko? Kas tuo metu dėjosi Lietuvoje? Ar gali šiuolaikinis žmogus matyti 1917 m. be storo vaizdinių sluoksnio, kuriuo įvykius užklojo komunis...