Bičiuliams

Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuo...

Įsižiūrime į Caravaggio šedevrą „Šventojo Tomo netikėjimas”, susipažįstame su Tomu, kurio paveikslą nutapė Jonas, ir mėginame atsakyti į klausimą, ar Tomas buvo šventasis, ar netikintis.

Švęsdami Kristaus prisikėlimą pamėginkime įsivaizduoti gyvenimą be mirties. Skaitau ir reflektuoju apaštalo Pauliaus ir Melitono Sardiečio mintis apie nemirtingumą ir Paschą.

Aptariu bene spalvingiausią Apokalipsės metaforą, istorines, biblines ir mitines jos paraleles.

Per Bažnyčios istoriją krikščionys mėgino išspręsti žvėries ženklo 666 mįslę. Surinkau daug skirtingais amžiais pateiktų atsakymų. Aptariu, kaip jie turėtų formuoti mūsų eschatologinius lūkesčius.

Daug spekuliuojama, kokia yra apokalipsėje minimo skaičiaus 666 reikšmė. Ar galime jį įminti? Pateiksiu ne vieną šios mįslės atsakymą, gimusį per krikščionybės istoriją, bet pradžioje susipažįstame su istoriniais precedentais ir egzegezės metodu – gematrija – hebrajų abėcėlės raidžių keitimą skaičiais, siekiant išgauti gilias Šventųjų Raštų prasmes ir jomis remiantis interpretuoti biblinius tekstu...

Kuo Jono evangelija skiriasi nuo kitų? Ar Jėzus Joną mylėjo labiau už kitus mokinius? Ką reiškia Šv. Dvasią apibūdinantis graikiškas žodis Parakletas? Kuo man ypatingi Jono tekstai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus šioje laidoje.

Kaip ugninį septyngalvį slibiną aiškino XI a. mistikas Joachimas de Fiore? Kas yra moteris, kurios gimusį kūdikį slibinas siekė praryti? Aiškinamės svarbią apokaliptinę „sąrėmių“ sąvoką ir kodėl apokalipsės negandų neturime bijoti.

Kas yra Apokalipsės Didžioji neganda? Kokia nuniokojimo šlykštybės prasmė? Aptariu vieną pamatinių apokaliptinio žanro sąvokų, naudodamasis hermeneutiniu „spiralės“ raktu.

Aptariu pagrindinius eschatologinius požiūrius, tarp jų Joachimo iš Fiorės, vieno didžiausių apokaliptinių mąstytojų Viduramžiais. Dantė Dieviškojoje komedijoje Joachimą priskyrė Teologų dangui. Kristupas Kolumbas Joachimo pranašystėmis grindė savo kelionę per Atlantą, o puritonai, jomis remdamiesi, kūrėsi Naujajame pasaulyje.

Kaip sąžinę suprato graikai ir žydai? Kada sąžinė atsiranda lietuvių raštijoje? Kaip ją traktuoja Naujojo Testamento autoriai? Kodėl šiandien ypač svarbu įsiklausyti į sąžinės balsą?

Aiškinamės Dievo baimės reikšmę, taip pat ar vienas iš keturių, baltasis Apokalipsės žirgas, galėtų būti islamo ženklas. Aptariu apokaliptinį penktojo antspaudo regėjimą ir jo prasmę.

Aptariu apokaliptinių ženklų: užantspauduotos Knygos, Liūto Avinėlio ir keturių žirgų bei jų raitelių, reikšmes ir tai, ko jie galėtų mus pamokyti.

Aptariu apokaliptinę judėjų literatūrą ir jos įtaką Jono apokalipsei.

Svarstau, kodėl turime siekti brandos ir kas trukdo žmogui bręsti. Nors visų pirma turiu omenyje dvasinę tikinčiųjų brandą, tie patys principai galioja, kalbant ir apie asmenybės brandą apskritai.

Žvelgiu į žmogų, į esminį kiekvieno žmogaus poreikį: būti priimtu, suprastu ir vertinamu. Pasitelkęs evangelinius epizodus, psichologo Karlo Rogerso asmenybės teorijos pagrindus bei teologo Danieliaus Migliore antropologinę poziciją svarstau, kuo turi būti grindžiami santykiai, padedantys žmogui būti žmogumi.

Tikriausiai esate žiūrėję filmą „Egzorcistas“ (jų daugiau nei vienas). Makabriškos scenos, kuriose draskosi ir kitus mėgina žaloti demonų kankinama jauna moteris, gąsdina ir žadina smalsumą. Pasinaudodama mūsų žingeidumu populiarioji kultūra pateikia pigius atsakymus, kuriais tūlas tiki. Žmones traukia mistiniai reiškiniai. Bet ir krikščionių bendruomenėse, kai kalbama apie velnią, dažniausiai pas...

Velnias ne kartą yra vedęs derybas su Dievu. Ir kaip nebūtų keista, gaudavo tai, ko prašydavo. Apžvelgiu retai apmąstomas Rašto vietas, kurios mini šėtoną ir jo užduotis. Skaitau Izaijo ir Ezechielio pranašystes ir apžvelgiu, kaip jas aiškino Bažnyčios tėvai ir vėlesnių amžių biblistai.

Antroje pokalbio Kretingos bibliotekoje dalyje aptariu, kaip Biblija pasiekė Lietuvą, įvardinu svarbiausius jos vertimus į lietuvių kalbą. Sužinosite, kodėl dvi iki galo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos taip ir nebuvo išleistos, kas pranyko iš antraštinio pirmosios lietuviškos Biblijos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje, puslapio ir daug kitų nežinomų faktų.

Aiškinamės, koks seniausias išlikęs Šventraščio rankraštis, kodėl žodžiai „Kristus“, „Dievas“ ir kai kurie kiti buvo trumpinami, kodėl judėjai netaria Jahvės vardo ir kodėl neįmanoma pažodžiui išversti Šventojo Rašto. Sužinosite, kaip save vadino Marija, kas gundė Ievą ir dar ne vieną Biblijos tekste atrandamą įdomybę. Apie visa tai rimtai ir linksmai.

Adventas (lot. adventus – atėjimas) simboliškai žymi atėjimą Gelbėtojo, kuris nugalės blogį ir įtvirtins savo karalystę – gėrio, tiesos, laimės ir amžinojo gyvenimo. Adventas primena, kad, kol blogis nenugalėtas, neteisybė, skausmas ir kančia yra neatskiriama gyvenimo dalis. Pasitelkęs Senojo Testamento pranašystes, Naujojo Testamento tekstus ir vieną ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, Ireniejų, aptariu k...

Remdamasis senovės Egipto literatūriniais tekstais ir Šventuoju Raštu, atskleidžiu aiškias sąsajas tarp Egipto ir Izraelio kultūrų: panašius apokaliptinius fragmentus, artimus poetinius elementus ir tas pačias etikos normas. Svarstau, kaip šios įžvalgos koreguoja požiūrį į skirtingas kultūras ir, atrodytų, priešiškas religijas; ką jos pasako apie skirtingų tautų žmones, bet svarbiausia – apie Diev...

Aptariu vieną senovės Egipto papiruso fragmentą, praskleidžiantį pomirtinį pasaulį, ir svarstau, kokią įtaką Dekalogo kūrimui ir apskritai Šventajam Raštui turėjo Mozės išsilavinimas faraono rūmuose – geriausioje Egipto mokykloje.

Dekalogas ne burtažodis, o doro gyvenimo gairės. I a. jau patys judėjai suprato, jog įsakymų per daug, kad žmogus galėtų juos visus nuolatos vykdyti. Todėl jų skaičių mažino, kol atėjo iki vieno. Naujajame Testamente nuolat girdime klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Pats Jėzus Kristus įkūnijo tą svarbiausią įsakymą ir kviečia mus jo laikytis. Mozė dovanojo doro gyvenimo gaires, o Kristus – patį...