5 minutės

Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose. Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino. Pr 39, 2-3

Juozapas – jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą. Pr 49, 22

Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. Pr 37, 4

Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė. Jn 3, 36

Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums. Ef 4, 32

Tas klausė: „Kuo tu vardu?“ Jis atsakė: „Jokūbas“. Pr 32, 28

Ateina didinga ir baisi diena Jokūbui, jai nėra lygios, tačiau jis bus išgelbėtas. Jer 30, 7

Tada tas vyras tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta!“ Jokūbas atsakė: „Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!“ Pr 32, 26

Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos. Pr 29, 20

Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį“. Pr 28, 22

Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn. Pr 28, 12

Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas paveldėti palaiminimą, buvo atmestas, nes nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo. Hbr 12, 17

Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir Jis veiks. Ps 37, 5

Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę. Pr 25, 34

Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse. Pr. 25, 27

kad būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Fil 2, 15

Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui. Pr. 24, 7

Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“. Pr. 24, 24

Tikėjimu Abraomas aukojo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis, kuris buvo gavęs pažadą, aukojo savo viengimį sūnų, apie kurį buvo pasakyta: „Iš Izaoko bus pašaukti tavo palikuonys“. Jis suprato, kad Dievas gali prikelti net iš mirties, ir atgavo sūnų tarytum iš numirusių. Hbr 11, 17-19

Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą! Hbr 11, 16

Prisiminkite Loto žmoną! Lk 17, 32

Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. 2 Pt 2, 6

Kai du angelai vakare atėjo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės. Jis tarė: „Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu“. Bet jie atsakė: „Ne, mes nakvosime gatvėje“. Pr 19, 1-2

Abraomas priartėjęs tarė: „Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu? Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?“ Pr 18, 23.25

Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus. Hbr 13, 2